Citatos/ištraukos iš Antano Škėmos romano 'Balta drobulė', 1958

'Panglossas buvo metafizikos, teologijos ir kosmologijos profesorius. 

Akmenys reikalingi tvirtovėms statyti, - skelbė jis. 

Keliai yra susisiekimo priemonė, - skelbė vienas susisiekimo ministras.' - 9 psl.

'Laikrodis lyg kekšė, vaikščiojanti po namus.' - 10 psl.

'Besiklausydamas jo pragariško grojimo, pajutau grožio ašaras, norą mirti dėl sprogstančios manyje ekstazės.' - 32 psl.

'Lietuvis - doras, lenkas - išdavikas, rusas - sadistas.' - 35 psl.

'Vilniaus lenkai įsiviliodavo lietuvių pariotus į specialias tardymo kameras ir pildavo jiems vandenį pro nosis, patriotų pilvai išsipūsdavo kaip orkestro būgnai.' - 38 psl.

'... jis buvo nepajudinamas kaip ta uola, prie kurios kadaise prirakino Prometėją.' - 40 psl.

'Mes esame nelaimingi vieni ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilumai; mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas - blogis, nes gyvenimas - karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos moto: eadem sed aliter (lot. tas pats, bet kitaip); aukščiau už samoningą intelektą - sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas. 
Šitaip ėmė į save Schopenhauerį Antanas Garšva.' - 45 psl.

'Ir tas jaunuoliškas mirties troškimas, kai gyvenimas dar neišbandytas.' - 46 psl.

'Mirtis graži, - tarė Antanas Garšva pusbalsiu.

 - Mirtis dieviška.' - 47 psl.

'Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde. Su akimis ir aplinkos pajutimu. Tenoriu stebėti ir žinoti stebėjimą.' - 50 psl.

'Buvau gryna siela, kai skaldžiau ruselio galvą, ir šventas Petras išvydo pasaulinę bažnyčią - keturkojų, žemės šliužų, dangaus paukščių pavidaluose, - kai norėjo valgyti. Gerk mano kraują, valgyk mano kūną. Naikink kito kūną, stebėk kito kraują. Esu modernus vampyras, bejėgis kaip šikšnoparnis dieną. Poetas, kuris neparašo gero eilėraščio. Gal man reiktų kariauti? Tada sužydėtų manoji siela visomis gėlių vasaromis? Man belieka juoktis. Garsiai.' - 79 psl.

'Ne visais keliais praeina Kristus ir iškelia įspėjančią ranką. 

Ne visais keliais vaikščioja pasaka ir žmogiškasis ilgesys.' - 82 psl.

'Du riebūs balandžiai vaikštinėjo taku, tingiai siūbuodami pilvais it nėščios moterys.' - 90 psl.

'Žodžiai tebuvo magiškos formulės. Nesuprantamos ir reikšmingos kaip ir ūkanų formavimasis.' - 96 psl.

'Jūsų pavardė? - Antanas Garšva; Profesija? - Poetas ir nevykęs žemės gyventojas; Jūsų pasaulėžiūra? - Nesuformuota.' - 115 psl.

'Laukimas ateidavo netrukus. Jis atsistodavo šalia. Kaip rūpestinga pamotė. Šalta, griežta, teisinga, nepermaldaujama.' - 121 psl.

'Tėvai atsirasdavo netikėtai. Taip būna, kai labai lauki. Jie iš pradžių lyg ir nepastebėdavo manęs,  susirūpinę savo paltais, atsineštais iš gatvės sakiniais, lempa, pietumis.' - 123-124 psl.

'Norėjau palikti atkrantę ir nueiti sau jūra. Kaip Kristus. Keli žingsniai teskyrė mane nuo stebuklo; Negalėjau vaikščioti jūra. Tegalėjau paskęsti arba žiūrėti į ją. Skęsti bijojau. Tad žiūrėjau į jūrą.' - 125 psl.

'Dvokė Baltijos išplautos žolės. Ir lietus prapliupo, ir sušnarėjo neužgautos pušaitės.' - 127 psl.

'... moteris fotografė, kurios veidas taip nuteptas, kad ji ir pati nežino, kiek jai metų.' - 132 psl.

'Velnias su peruku tuoj nusilenks, kviesdamas menuetui; 

Aš nebesiklausau net Requiem. Nes aš, kaip ir Mozartas, esu mirties taške.' - 133 psl.

'Literatūroje viskas gražu. Net bjaurūs dalykai.' - 135 psl.

'Kas čia nuostabaus, jei vėlė skambins klavesinu? Vėlei nesvarbi epocha ir drabužis.' - 136 psl.

'Pro duris įeina Kafka. Liūdnas žydas, jo akyse žinojimas: Jehova nesiteikė paskirti jam audiencijos. "Kodėl nesu Mozė?" - Kafkos akyse.' - 146 psl.

'Ji žiūrėjo. Turbūt šitaip žiūrėtų mirusio žmogaus siela, kuri pamatytų, kad aname pasauly tėra pragaras.' - 156 psl.

'Sąmonėje - priešmirtinis nujautimas: mirtis tėra durys į dar baisesnį pasaulį. Ten nustojama kūno, ten gyvena žemėje sukurti košmarai.' - 165 psl.

'Kai angelas atsisveikina su naujai gimusiuoju, jis paliečia pirštu jo veidą, kad atvykęs į žemę neprisimintų dangaus. Štai kodėl tarp nosies ir viršutinės lūpos įspaustas griovelis.' - 172 psl.

'Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti.' 174 psl.

'Van Goghas nusišovė laukuose, ir kokios žavios jo žydinčios vyšnios! Poe mirė nusigėręs, ir kaip žaviai kranksi varnas! Čiurlionis bėgo iš beprotnamio per sniegą, ir koks muzikalus žavumas pavasarios sonatose! "Nužudykit mane, daktare, arba - jūs žmogžudys", - maldavo Kafka. Iš tikrųjų žavus šis žydukas savo baimių košmaruose!' - 175 psl.

'Mes buvome sentimentalūs, išvargę, pavydūs, pikti. Ir seksualūs. Mes viliojome svetimas žmonas, mes mylėjomės Volkssturmo iškastuose grioviuose ir rytą užmiršdavome vakarykštį apsikabinimą. Dažnai skubų, bailų, nevykusį. Ir kai kurie, nusikratę praeitį, prekiavo obuoliais, brangenybėmis, benzinu, karvėmis, tarytum sudegintųjų pirklių vėlės įsikūnijo į juos.' - 183 psl.

'Vyriškos lyties suaugusiųjų lavonai man buvo neefektingi, tarsi būčiau patyręs duobkasys.' - 184 psl.

'Tamsioje gėlių krautuvės vitrinoje lauke ryto rožės, ir žibintų šviesa, kaip alchemiko rankos, pavertė rožes stiklinėmis statulėlėmis, ir žieduose buvo galima įžiūrėti mirusiųjų moterų veidus.' - 210 psl.

'Pasismaugė šilkine skarele narsaus ir žiauraus kunigaikščio dvasia, jo plieniniai šarvai sutirpo, ir jis nebepajėgė deginti ant laužo kryžiuočių sielų. Ir išprotėjo kunigaikštytės vėlė; ta pati, kurią mylėjo jaunas Šarūno karys. Ji nuklydo prie Raudonės pilies, apsisiautė balta drobule, ji vaikščiojo liepų parke ir dainavo tą pačią dainą.' - 212 psl.